1795 m. didžiosios kaimyninės valstybės sunaikino Lenkijos-Lietuvos jungtinę valstybę, o kartu ir jų kariuomenes. Daugelis buvusios Lietuvos kariuomenės karininkų bei kareivių buvo internuoti, pateko į nelaisvę arba išvyko tarnauti svetur.
Rusijos imperijoje iš Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių belaisvių buvo pradėti formuoti Rusijos kariuomenės pulkai, tarp jų – ir Lietuviškasis raitasis totorių pulkas.
1797 m. liepos 14-ąją patvirtintas štabas ir eskadrono karininkai. Štabas: pulko vadas – pulkininkas (vėliau – generolas majoras) Baranovskis 1-asis; štabo karininkai: papulkininkis Ulanas 1-asis; majorai: Kričinskis 1-asis, Baranovskis 2-asis, Karickis l-asis, Romanovičius; rotmistrai: Achmatovičius, Talkovskis, Kričinskis 2-asis, Zablockis 1-asis. Eskadronų karininkai: rotmistrai Jasinskis, Zablockis 2-asis, Ulanas 2-asis, Ulanas 3-iasis, Ulanas 4-asis; poručikai: Sobolevskis 1-asis, Sulkevičius, Ulanas 5-asis, Kričinskis 3-iasis, Korickis 2-asis, Kričinskis 4-asis, Zablockis 3-iasis. Adjutantas – Kričinskis 3-iasis. Kornetai: Vesnavskis, Sobolevskis 3-iasis, Maršalkevičius, Bagdanovičius, Sobolevskis 4-asis, Baranovskis 3-iasis, Abulevičius, Mucha, Tupalskis, Raiževskis 1-asis, Ulanas 6-asis, Korickis 3-iasis, Rizvanovičius, Kričinskis 6-asis, Kričinskis 7-asis, Baranovskis 4-asis, Cibulskis, Chaleckis, Azulevičius, Zablackis, Raiževskis 2-asis, Kričinskis 8-asis. Pulko kvartirmeisteris – Kričinskis 9-asis. Auditorius – Sobolevskis 5-asis. Išvardintas pavardes buvo galima aptikti Lietuvos kariuomenės Priešakinės sargybos pulkuose.
Pulkas įėjo į Lietuviškosios divizijos sudėtį ir tikriausiai apie 1798 m. jam buvo įteikta viena balta (leibgvardijos eskadronui) ir devynios šviesiai mėlynos vėliavos, papuoštos sidabru; jų centre buvo išsiuvinėtas saulės link skrendantis erelis.
Pagal skirtus etatus pulką sudarė du batalionai, susidedantys iš 5 eskadronų po 116 raitelių. Pulke turėjo būti 50 karininkų, 10 vachmistrų, 10 kaptenarmų, 10 štandartjunkerių, 40 puskarininkių, 500 „draugų“ ir 500 eilinių.
„Draugams“ ir eiliniams buvo leidžiama plaukus pinti į kasytę arba nešioti palaidus kaip T. Kosčiuška. Raiteliai dėvėjo juodas kepures, trumpus raudonus švarkus (dolomanus), kurių aukšta apykaklė ir rankogaliai buvo tamsiai mėlyni. Kelnės taip pat buvo tamsiai mėlynos. Pulko raiteliai buvo ginkluoti pagal ulonų pulkų ginkluotę, tai yra husarų kardu ir pistoletu. „Draugai“ dar turėjo pikes, ant kurių plevėsavo mėlynos ir raudonos spalvų vėliavėlės (fliugeriai). 1798 m. spalio 31 d. pulkas pavadinamas generolo majoro Baranovskio 1-ojo raituoju pulku.
Prasidėjus Napoleono karams, pulkas įėjo į generolo A. Rimskio-Korsakovo vadovaujamą korpusą, dalyvavusį Šveicarijos žygyje. 1799 m. rugsėjo 14-ąją mūšyje prie Ciuricho prancūzų generolo A. Masenos daliniai sutriuškino generolo A. Rimskio-Korsakovo korpusą. Mūšyje pulkas pasižymėjo, bet patyrė ir nemažų nuostolių.
1800 m. lapkričio 5-ąją pulkas pavadinamas generolo majoro Bolotnikovo pulku. 1800 m. gruodžio 8 d. pulkas jau vadinamas generolo majoro Dolgorukovo 4-uoju pulku, 1801 m. sausio 21 d. – generolo majoro Glovenskio pulku. 1801 m. kovo 29 d. pulkas pavadinamas Totorių lietuviškuoju raituoju pulku.
1803 m. kovo 29 d. minėtas raitasis pulkas buvo išformuotas ir vietoje jo suformuojami Lietuviškasis ir Totorių raitieji pulkai (kiekviename iš jų – po 10 eskadronų). Pulkai dėvėjo panašias uniformas: mėlynus švarkus (koletus), kurių apykaklių kraštai, atvartai, rankogaliai, kelnių lampasai buvo avietinės spalvos, kelnės – mėlynos, epoletai ir sagos – baltos. Tačiau skyrėsi ulonės (rombo formos viršuje ulonų kepurės). Totorių viršutinė dalis buvo avietinė, o Lietuviškojo – balta. Totorių pulko karininkai nešiojo sidabrinius epoletus ir etišketus (būdingi tik ulonų pulkams) bei sidabrines sagas. Pastarųjų ginkluotę sudarė husarų kardas (1809 m. pavyzdžio, ilgis
– 98 cm, svoris – 2 kg, gamino Zlotousto ginklų fabrikas), du pistoletai, karabinas, o eskadrono pirmosios eilės raiteliai turėjo pikes.
1806 m. gruodžio 14 d. pulkas dalyvavo Pultusko kautynėse (tarp rusų armijos, vadovaujamos generolo L. Benigseno, ir prancūzų armijos, vadovaujamos maršalo Ž. Lano). 1807 m. lapkričio mėn. jis pavadinamas Totorių ulonų pulku. 1808 m. spalio 18 d. prie pulko sudaromas atsargos eskadronas.
1812 m. Prancūzijos-Rusijos kare Totorių ulonų pulkas (vadas – generolas majoras I. Knoringas) įėjo į 3-iosios Vakarų armijos 2-ojo rezervinio korpuso sudėtį, kuris stebėjo priešakyje išsidėsčiusias Prancūzijos kariuomenės austrų dalis. Prasidėjus koviniams veiksmams, buvo sudaryta generolo K. Lamberto grupuotė, į kurią įėjo Totorių ulonų pulkas. Grupuotė turėjo netikėtai užpulti austrų priešakinius dalinius. Tam tikslui iš Totorių ulonų pulko buvo sudarytas penkiolikos raitelių, mokančių kalbėti vokiškai, žvalgų būrys. Jiems išdavė austriškas kepures ir apsiaustus. Būrys, pasiekęs austrų sargybos postą, prisistatė kaip austrų patrulis, netikėtai puolė ir posto karius paėmė į nelaisvę, tuo sudarydamas galimybę pradėti ataką visai generolo K. Lamberto grupuotei. Atakoje, kuri puikiai pavyko, dalyvavo ir Totorių ulonų pulkas. Buvo paimta 150 austrų belaisvių ir trys dalinių štandartės (kavalerijos dalinių vėliavos; taip vadindavo ir pėstininkų dalinių vėliavas). 1812 m. lapkričio 3 d. pulkas dalyvavo kautynėse su austrais prie Murovčiznos. 1812 m. gruodžio 7 d. dėl nuolatinių kovų pulkas buvo sumažėjęs; jį sudarė šeši veikiantys ir vienas atsargos eskadronas.
1813 m. rugpiūčio 17-18 d. pulkas pasižymėjo kautynėse prie Kulmo su generolo D. Vandamo korpusu. Pulką apdovanojo šv. Jurgio sidabriniais trimitais (19 vnt.), ant kurių buvo užrašyta: „Už pasižymėjimą kovose su priešu prie Kulmo 1813 m. rugpjūčio 8 dieną.“
1817 m., Rusijos kariuomenėje pradėjus formuoti Lietuviškąjį korpusą, buvo suformuota ir 2-oji ulonų divizija. 1818 m. 2-ąją ulonų diviziją, kurią sudarė Lietuviškasis, Totorių, Lenkiškasis ir Voluinės ulonų pulkai, pradėjo vadinti Lietuviškąja ulonų divizija ir pervedė į korpuso sudėtį. Totorių pulko raiteliai, kaip ir kiti divizijos ulonų pulkų kariai, dėvėjo granatų spalvos mundurą; nuo kitų pulkų skyrėsi ulonės viršutine dalimi ir baltais atvartais. Visi pulko eskadronų žirgai buvo šyvi.
1825 m. pulkui pradėjo vadovauti pulkininkas J.Worcelis.
1827 m. spalio 22 d. trims pulko divizionams (šeši eskadronai) buvo įteiktos
štandartės.
1829 m. spalio 18 d. atsarginį eskadroną performavo į pėsčiųjų rezervinį eskadroną.
1831 m., prasidėjus sukilimui Lenkijoje ir Lietuvoje, Rusijos kariuomenės Lietuviškojo korpuso pulkas Lietuviškos ulonų divizijos sudėtyje dalyvavo mūšiuose prieš Lenkijos kariuomenę. Pulkas retai būdavo pilnos sudėties, nes jo eskadronus išsklaidydavo po sudarytas įvairias grupuotes ir komandas.
1831 m. balandžio 1 d. du pulko eskadronai buvo generolo leitenanto Ugriumovo grupuotėje, du stovėjo Sėdlcuose, kiti du (239 ulonai) buvo pulkininko Cukato skrajojančiame būryje. Balandžio 2 d. generolo Ugriumovo grupuotė kartu su vienu pulko divizionu dalyvavo mūšyje prie Livos su lenkų generolo J. Uminskio daliniais. Balandžio 9 d. šis divizionas vėl susikovė su minėto lenkų generolo kavalerijos daliniais prie Mokobodų, kur po trumpų kautynių buvo apsuptas. Daugelis pateko į nelaisvę, perėjo į sukilėlių pusę ir toliau jau kovėsi prieš Rusijos dalinius. Kita pulko dalis liko ištikima priesaikai ir vykdė vadovybės įsakymus. Nuo rugpjūčio 26 d. pulkas kautynėse jau nedalyvavo.
1831 m. spalio 5 d. Radome susirinko 6-ojo pėstininkų – buvusio Lietuviškojo korpuso daliniai ir korpusas išžygiavo į Rusiją.
1831 m. spalio-lapkričio mėn. Totorių ulonų pulko sąrašuose turėjo būti 4 štabo karininkai (liko – 1); 66 karininkai (liko – 46); 148 puskarininkiai (liko – 123); 25 muzikantai (liko – 23); 956 eiliniai (liko – 746). Iš viso pagal sąrašą pulką turėjo sudaryti 1 199 ulonai (liko – 1039). Pulkui trūko 160 ulonų, kurie žuvo, buvo sužeisti arba pateko į nelaisvę. Pulke pagal sąrašą turėjo būti 760 žirgų (liko 656; neteko 104 žirgų).
1833 m. kovo 21 d. Totorių ulonų pulkas išformuojamas, pulko 1-asis ir 2-asis eskadronai pervedami į Charkovo ulonų pulką, 3-iasis ir 4-asis eskadronai – į Sibiro ulonų pulką, 5-asis eskadronas – į Kargopolio dragūnų pulką, 6-asis eskadronas – į Rygos dragūnų pulką, pėsčiųjų rezervinis eskadronas – į Novorosijsko ir Kimburgo dragūnų pulkus. Rusijos kariuomenėje Totorių ulonų pulkas baigė savo kovinę istoriją ir daugiau nebuvo atkurtas.