Lietuvoje apie totorius sužinota XIV-XV a. kai Lietuvos kunigaikščių kariuomenėje pradėjo tarnauti kariai iš Aukso Ordos. Pirmosios žinios apie totorius pasiekė Lietuvą, kai Lietuvos kunigaikštystė išsiplėtė savo valdas pietryčių kryptimi, priartėjo prie Aukso Ordos valdų ir persipynė teritoriniai interesai. Tai buvo galingas klajojantis mongolų karinis junginys užkariavęs Vidurinę Aziją, Persiją, Rytų Europos pietinius pakraščius ir kai kurias senos Rusios kunigaikštystes. Kad atsakyti kaip atsirado šis etnonimas Lietuvoje ir kas tokie totoriai, pradžioje reikia prisiminti šio etnonimo atsiradimo vietą, jo išplitimą Mongolijoje, Azijoje, Rytų Europoje ir Lietuvoje. Svarbiausia išsiaiškinti kokios tautos dalyvavo formuojant Lietuvos totorių etnosą šimtmečių bėgyje.
Totorių etnonimo kelias nuo Tolimo Altajaus iki Nemuno
Rašytiniuose šaltiniuose minimos keletas vietų kur galėjo atsirasti ir pradėtas vartoti šis vardas. Paminėsiu pagrindines galimas jo kilmės vietas.
Tiurkų-kinų kilmė. Dar 732 m. žodis totoriai aptinkamas Mongolijos rytuose, netoli Kinijos. Jis užrašytas ant išlikusio paminklo pastatyto Antrojo Tiurkų kaganato vadui Kiul-teginui.
Paminklas karo vadui Kiul-teginui
Greta išvardintų kovose dalyvaujančių genčių ar junginių ant paminklo užrašyta „Otuz-tatar“ – trisdešimt totorių genčių( giminių), kitur randama – „Tokuz-tatar“ – devyni totorių junginiai. XII a. Mongolijos šiaurėje totorių klajoklių gentis užėmė didelį plotą, buvo galinga ir karinga Bordžigin giminės totorių gentis. Jį dominavo Mongolijos ir Didžiojo Altajaus teritorijose.
Kinai juos vadino „tata“, „tatan`“, „dada“, „dadatan`“. Tariant vietos kinietišku dialektu žodžiai skamba: „tatar“, „dadar“ ir pan. Jų pasieniečius rėmė Šiaurės Kinijos provincijos imperatorius Czin (Jin), kaip patikimą apsaugos skydą nuo visų priešų artėjančius iš šiaurės pusės. Tokia išskirtine totorių gentimi buvo nepatenkinti kitos mongolų gentys. Ir 1202 m. mongolų genties vadas Temir Džan (Temir Jin) prisiminęs ir tėvo skriaudas, sujungęs kitas gentis, užpuolė totorių gentį. Daug gyventojų išžudė, kiti išbėgiojo po Mongolijos plotus. Gyvus paliko vaikus žemesni už vežimo ratą ir vyrus tinkami kariauti ir žūti jo armijoje. Nors jis buvo kilęs iš totorių genties pagal motinos linija, save vadinti totoriumi draudė.
Apie Mongolijos totorius, nuo seno žinojo visi Charezmos, Bucharos, Samarkando musulmonai, Indijos, Kinijos, Persijos prekeiviai ir užsienio keliautojai. Visus Mongolijos gyventojus jie vadino totoriais. Šis vardas palaipsniui išplito ir įsitvirtino Azijoje, Artimuose Rytuose, visoje Europoje ir tapo mongolų sinonimu.
Viduramžių istorikai apie Mongolijos klajoklius totorius rašė, kad ši tauta yra ypatingos rūšies ir žmones yra trijų skirtingų tipų. „Balti“ tai pasienio kariai, senos dinilinų genties palikuonis, susipažinę su Kinijos mokslu ir filosofija, aukštaūgiai, mėlynų akių ir geltonų plaukų. „Juodi“ tai galvijų augintojai ir „laukiniai“ – medžiotojai ir žvejai. Gyvulių augintojai ir medžiotojai gyvena stepėse ir pastoviai konfliktuoja dėl ganyklų ir medžioklės plotų, jie yra mongoloidinio tipo. Temir Džanas, busimas Mongolijos imperatorius Čingis, jo generolai, ministrai ir aukščiausi pareigūnai priklausė „juodųjų“ totorių tipui.
Tiurkų-persų kilmė. Tiurkiškas žodis „tatar“, rusiškas „татарин” susideda iš tiurkų žodžio „tat“ reiškiančio kalnus ir persų kalbos žodžio „ar“ ar “ir“ – žmogus, vyras.
Graikiška kilmė. Graikai atvykusius žmones iš kito krašto, pasaulio ar net pragaro, vadindavo „tartar“. Žodžiais „tat“ senovės graikai vadino persus kalbančius farsi (persų) kalba.
Tocharų kilmė. III a. Vidurinėje Azijoje nuo Kinijos sienos iki Rytų Turkmenistano gyveno tocharai, kuriuos kinai mažai žinojo ir vadino totoriais.